| Dël musulmonø reakcijos á kai kurias popieþiaus Benedikto XVI kalbos, pasakytos Regensburgo universitete, pastraipas prie jau pateiktø Šventojo Sosto spaudos tarnybos diretoriaus patikslinimø ir paaiðkinimø norëèiau pridurti:
– Popieþiaus pozicija islamo atþvilgiu nedviprasmiðkai yra ta, kuri iðreikðta Susirinkimo dokumente Nostra aetate: „Baþnyèia taip pat su pagarba þvelgia á musulmonus, garbinanèius vienatiná Dievà – gyvà ir esantá, gailestingà ir visagalá dangaus bei þemës Kûrëjà, kalbëjusá þmonëms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti net slaptiems Dievo nuosprendþiams, kaip klausë Abraomas, su kuriuo islamo tikëjimas mielai save sieja. Nors Jëzaus jie ir nepripaþásta Dievu, bet garbina já kaip pranaðà ir gerbia jo motinà mergelæ Marijà, o kartais net pamaldþiai jos ðaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prikeltiesiems þmonëms. Todël jie vertina moralø gyvenimà ir garbina Dievà ypaè malda, iðmalda ir pasninku“ (3).
– Popieþiaus nusistatymas plëtoti dialogà tarp religijø bei tarp kultûrø lygiai toks pat nedviprasmiðkas. Per susitikimà su musulmonø bendruomeniø atstovais 2005 m. rugpjûèio 20 d. Kelne, Vokietijoje, jis pareiðkë, jog krikðèioniø ir musulmonø dialogas „negali apsiriboti savo nuoþiûra pasirinktomis aktualijomis”, pridurdamas: „Praeities pamokos turi padëti mums iðvengti tø paèiø klaidø kartojimo. Turime ieðkoti susitaikinimo keliø ir mokytis gyventi gerbdami vienas kito tapatybæ“.
– Dël Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo nuomonës, kurià popieþius pacitavo kalbëdamas Regensburgo universitete, tai Šventasis Tëvas visiðkai neketino ir neketina pateikti ðios nuomonës kaip savos. Jis ja pasinaudojo tik kaip priemone tam tikriems – kaip matyti atidþiai perskaièius visà tekstà – apmàstymams apie religijos ir prievartos apskritai santyká akademiniame kontekste iðplëtoti bei uþbaigti juos aiðkiai ir radikaliai atmetant prievartos, kad ir ið kieno pusës ji kiltø, religinæ motyvacijà. Èia pravartu priminti tai, kà Benediktas XVI pats neseniai patvirtino savo memorialinëje kalboje Tarpreliginio maldos praðant taikos susitikimo, pradëto jo pirmtako Jono Pauliaus II 1986 m. spalio mënesá Asyþiuje, 20 metiniø proga: „... prievartos apraiðkos priskirtinos ne religijai, kaip tokiai, bet kultûriniams ribotumams, su kuriais ji iðgyvenama bei rutuliojasi laike... Ið tiesø artimas ryðys, esantis tarp santykio su Dievu ir meilës etikos, paliudytas visose didþiosiose religinëse tradicijose“.
– Todël Šventasis Tëvas labai apgailestauja, kad kai kurios jo kalbos iðtraukos galëjo pasirodyti áþeidþianèios musulmonø tikinèiøjø jausmus ir buvo interpretuotos bûdu, visiðkai neatitinkanèiu jo intencijø. Juk ið tikrøjø bûtent jis dar prieð musulmonø tikinèiøjø religiná pasipiktinimà áspëjo supasaulëjusius Vakarus vengti „paniekos Dievui ir cinizmo, laikanèio ðventybës pajuokà laisvës teise“.
– Pakartodamas, jog gerbiàs ir vertinàs iðpaþástanèius islamà, Šventasis Tëvas tikisi, jog tai padës jiems suvokti teisingà jo þodþiø prasmæ, kad greitu ðio nelengvo momento áveikimu bûtø sustiprintas „dangaus ir þemës Kûrëjo, kalbëjusio þmonëms“, liudijimas ir bendradarbiavimas siekiant „bendromis jëgomis saugoti bei neðti visiems þmonëms socialiná teisingumà, moralines gërybes, taikà bei laisvæ“ (Nostra aetate, 3).

Parengë „Baþnyèios þinios“ |